Naujienos « Projektai Žurnalas PAR-PARMenininkaiMeno Kūrėjų Sąjunga



REDAS DIRŽYS: MENO STREIKO KONFERENCIJA ALYTUJE / MENO STREIKAS 2009

Kiekvienas meno streikininkas turi įsisąmoninti, kad nei menininko vardas, nei jo kuriami produktai (paprastai vadinami menu) neturi jokios socialinės prasmės, jie yra tik simuliacinis elementas pridėtinei vertei sukurti. Čia nekalbu apie meno rinką, kuri egzistuoja tik ekonomiškai stipriose šalyse arba – dar tiksliau – tik keliuose ekonominiuose centruose: Niujorke, Londone, Berlyne, Milane... Kalbu apie tam tikrą biurokratinį kultūros antstatą, kurio tikslas – suteikti „žmogišką“ veidą liberaliam kapitalizmui kiekvienoje šalyje ir visame pasaulyje. Palaidokite iliuzijas – tai tik verslas! Verslas, kurį skatina ir remia stambųjį tarptautinį kapitalą aptarnaujančios nacionalinės politikos. Kažkodėl daugumai meno žmonių atrodo, kad meninėmis priemonėmis diskredituoti represines politines ir ekonomines struktūras yra garbingas užsiėmimas, bet faktiškai tokiu būdu jie tik dar labiau stiprina ideologinį ir kultūrinį neoliberalizmo antstatą, kuris ir remia tas pačias struktūras.

Didžiausia represinė struktūra yra kultūros antstatas – pačios kultūros institucijos. Kultūros antstatas manipuliuoja meno produktu bei samprata ir tokiu būdu sukuria pridėtinę vertę, kuri ateityje bus privatizuota. (Šis modelis veikia šalyse, kuriose realiai egzistuoja meno rinka. Pastaruoju metu naujasis kultūrinis kolonializmas atranda naujas integravimosi formas – skirtingai nuo visų laukto ekonominio, jis įgauna atvirą politinį pavidalą. Paprasčiausias pavyzdys – Guggenheimo-Ermitažo projektas Vilniuje.)

Kas įvyktų sugriovus kultūros mašiną? Menininkai netektų darbo? Bet jie jo ir taip neturi. Ir niekas darbo jiems net nežada. Linksmiausia, kad nuogąstavimai dėl darbo praradimo neturi jokio realaus pagrindo, tačiau jie pasitelkiami kaip menininkus drausminanti priemonė. Sugriovus kultūros mašiną iš tiesų būtų suduotas mirtinas smūgis kapitalu ir nuosavybe paremtai meno gaminimo sistemai ir jos integraliai daliai – kultūros biurokratijai. Jie prarastų transcendencijos iliuziją, jeigu norite – „dvasinį kapitalizmo veidą“, ir veikiausiai, vadovaujantis Deleauze‘o ir Guattari prognozėmis, taptų paprasčiausia šizofrenikų gauja. Kas jau kas, bet menininkai nukentėtų mažiausiai... Tik iškyla pavojus: ar šiuo metu, dar gerokai iki vyksmo pradžios, sistema sugebės rekuperuoti pasipriešinimą numesdama kaulą keliems aktyvistams, o patį procesą paversdama dar vienu meniniu judėjimu, kurį „analizuos“ naujosios biurokratizuotų menotyrininkų kartos? Šis procesas Europoje turi jau šimtametę tradiciją.

Vienas lauke – ne karys. Įsitikinimas, kad pats vienas asmuo gali paskelbti meno streiką ir tuo paveikti jį supančio „meno pasaulio“ aplinką, yra klaidingas iš esmės. Geriausiu atveju tai bus panašu į savotišką meno dietą, o šiaip turi visas galimybes pavirsti eiliniu meno projektu. Meno streikas turi būti nukreiptas ne prieš savo individualius pomėgius ir sugebėjimus, bet prieš institucionalizuotų struktūrų (valstybės, verslo ar jų veikiamų visuomeninių darinių) primetamus socialinius įsipareigojimus.

Nusimesti šiuos įsipareigojimus, vadinasi:

1. Atsisakyti bet kokios konkurencijos, diskredituoti bet kokį konkurenciją skatinantį mechanizmą.
2. Kūrybiniame procese nekurti produkto ir nesiekti pelno – tik realizuoti ir eikvoti.
3. Nedalyvauti spektaklyje ir nebeatlikti meno kūrėjo vaidmens (neatlikti netgi taip laukiamo streikininko vaidmens, kurį priešiškos jėgos galėtų laikyti meno pakaitalu).
4. Atsisakyti specializacijos, susiskaidymo ir bandyti suvienyti pastangas kovoje prieš bendrą priešą. Menininkų solidarumas – nors ir kaip utopiškai šiandien skambėtų – yra labiausiai trokštama siekiamybė.

Suprasdamas, kad dauguma čia išvardytų veikų skamba kiek patetiškai ir atrodo atsietos nuo realybės, esu pasiryžęs pradėti nuo pačių mažiausių, bet ryžtingų žingsnių šia kryptimi. Kategoriškai atsisakau vykdyti bet kokią kultūrinę veiklą Vilniuje 2009 metais, kai jis bus paskelbtas Europos kultūros sostine. Mano atsisakymas nėra nukreiptas nei prieš konkrečius asmenis, nei prieš konkrečias projektą vykdančias institucijas – tai yra principinė neoliberalaus kultūrinio kapitalizmo kritika, nukreipta:

– prieš kultūrinį kolonializmą, kuris pasireiškia totaliu kultūros „bienalizavimu“. Vykdant „bienalizavimą“ paribiams suteikiama galimybė sau patiems susikurti „civilizuoto“ gyvenimo iliuziją ar spektaklį, atitinkantį visus principinius Situacionistų internacionalo teiginius (skaityk Guy Debord’o knygą „Spektaklio visuomenė“);

– prieš politikos, kapitalo ir aukštosios kultūros oligarchiją. „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ savo prigimtimi ir veikla nužymi ryškiausią politikos, kapitalo ir vietinės kultūrinės buržuazijos susitelkimą (beje, nelabai sklandų) į bendrą save pateisinančią veiklą – tokiu būdu susiformuoja aiškiai apibrėžtas kontrkultūrinės atakos taikinys. Ši situacija sukuria puikią galimybę suvienyti kontrkultūrines jėgas bendram darbui. Kultūrinis ir idėjinis projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ bankrotas sukurtų precedentą sabotuoti panašius renginius plačiu tarptautiniu mastu ir ateityje.

Antroji patikslinta rezoliucija dėl meno streiko kaip opozicijos „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ renginiams 2009 metais

1. 2008 metų birželio 27-29 dienomis vykusios meno streiko konferencijos metu susikūręs Meno streiko vykdomasis komitetas (ASAC-Alytus – Art Strike Action Committee Alytus Chapter) buvo sąmoningai išformuotas, kad sudarytų sąlygas susikurti konkrečias užduotis formuluojantiems aktyvistų dariniams. Šiuo pagrindu iškart po konferencijos buvo įkurtas Antrasis laikinasis meno streiko vykdomasis komitetas Alytuje (STASAC-Alytus – Second Temporary Art Strike Action Committee Alytus Chapter), kurio pagrindinis tikslas – sabotuoti „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ renginius 2009 metais ir išsiskirstyti įgyvendinus savo ketinimus metams pasibaigus.

2. Meno streiko idėjos pritaikymas šiuo atveju įgauna visiškai kitokią prasmę nei visų anksčiau vykdytų meno streikų atveju. Jis yra nukreiptas į labai konkretų ir lokalų europinės sistemos taikinį. Mūsų apsisprendimas pasinaudoti klasikiniu ekonominiu ginklu prieš politinę struktūrą yra adekvatus atsakas neoliberalistinėms strategijoms meno srityje – vietoj visų taip lauktų ekonominių struktūrų (pvz., meno rinkos sukūrimo) ši apsireiškia politiniais žaidimais („kultūros sostinėmis“, „gugenheimais“ ir pan.).

3. Alytus – Europos meno streiko sostinė.Briuselio politikai vykdo kolonijinę Europos šalių prievartinio kultūrinimo ir „sueuropinimo” politiką. Tam pasitelkiamas jau dešimtis metų vykdomas Europos kultūros sostinių projektas. Protestuodami prieš kultūros niveliavimą ir unifikavimą, skelbiame Alytų 2009 metų. Europos meno streiko sostine. 2009 metų rugpjūtį Alytuje vyks svarbiausias metų kontrkultūros renginys – Alytaus meno streiko bienalė.

4. Alytaus meno streiko pagrindą sudaro atsisakymas kurti ar kitaip dalyvauti (vartoti, stebėti, diskutuoti ar kitaip sąveikauti) „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ renginiuose 2009 metais.

5. Tiesioginis paštas Lietuvos menininkams: 4 kartus – 2008 metų gruodžio, 2009 metų vasario, balandžio ir birželio mėnesiais – išsiuntinėjami oficialūs STASAC-Alytus laiškai visiems Lietuvos menininkams (4 x 5 000 laiškų) ir būsimiems VEKS dalyviams (4 x 500 laiškų). Jie raginami nedalyvauti VEKS renginiuose, nustoti gaminti bevertį meną, pakeisti meno gamybą aktyvia socialine veikla ir prisidėti prie meno streiko.

6. Meno streikas nėra bet koks meno nedarymas ar jo nevartojimas – tai aukšto sąmoningumo aktyvizmas, kardinaliai besiskiriantis nuo dažnai nesąmoningo profesionalaus kūrybos produkavimo, nežinant nei dėl ko kuriama, nei kokiems tikslams tas produktas bus panaudotas.

7. Kiekvienas, sugebėsiąs numalšinti savyje menininką, bus pakviestas dalyvauti Alytaus meno streiko bienalėje, kurioje nebus žiūrovų, vien tik dalyviai. Nebus dokumentavimo, profesionalios kritikos, konkurencijos – nieko, kas primintų rimtosios kultūros ir meno formas. Bienalės dalyviai atrodys kaip aktoriai, vaidinantys savo kasdienį gyvenimą. Tinkamiausi žodžiai tų dienų aktyvizmui apibūdinti – gyvenimas, meilė, (pasi)tikėjimas.

8. Principinę meno streikininkų taktiką įvardijo konferencijoje dalyvavęs Karenas Elliotas. Tai vadinamoji socialinė inžinerija. Vietoj bandymų pergudrauti sistemos kodus juos nulaužiant ar naudojant kitus programišių metodus, ši taktika remiasi žmogaus faktoriaus panaudojimu sistemos veiklai sutrikdyti.

9. STASAC-Alytus kviečia neatsisakyti kultūrinių paraiškų rašymo, atvirkščiai – rašyti jas ir gautas lėšas išeikvoti menui malšinti, užuot gaminus meną. Pastaba: jeigu kas nors tariasi nerašąs paraiškų pats, tai dar nereiškia, kad jis žaidime nedalyvauja, ir atvirkščiai.

10. Lietuvos kontrkultūros 1000-mečio paminėjimas. Per Alytaus meno streiko bienalės atidarymą bus atidengtas monumentas nukirsdintam šv. Brunonui (arba kirviui, kuriuo tai buvo atlikta). Tai turėtų būti universali meno naikinimo mašina, kurią pasitelkus bus realizuojama visa atsitiktinai pagaminta mažiau sąmoningų menininkų produkcija. Užrašas skelbs: „1000 metų Lietuvos žmonės kovojo prieš jiems peršamą rimtąją kultūrą.”

11. Akcijos „Valgis vietoj kultūros” (FOOD NOT CULTURE). Vyriausybės išleidžia milijonus karui ir oficialios kultūros propagandai, kai tuo pat metu tūkstančiai paprastų piliečių gyvena baisiame skurde. Nepritekliai ypač būdingi Lietuvos menininkams, kurie yra priversti už grašius pardavinėti savo kūrybą ir parsidavinėti patys. Sekdami antimilitaristinių akcijų „Maistas vietoj bombų” (FOOD NOT BOMBS) pavyzdžiu, 2009 metais STASAC-Alytus ketina rengti antikultūrines akcijas „Valgis vietoj kultūros” (FOOD NOT CULTURE), kurių metu bus maitinami ir šelpiami vargstantys Lietuvos menininkai.

12. STASAC-Alytus yra atviras tarptautinio solidarumo iniciatyvoms.

13. STASAC-Alytus neketina automatiškai plėsti meno streiko į kitas šalis (panašiai kaip trockistinė permanentinė revoliucija) – kiekviena lokali situacija turi būti įvertinta vietinių menininkų ir aktyvistų, pasirinksiančių adekvačius veikimo metodus.

14. STASAC-Alytus perkelia meno streiko vykdymo akcentus nuo atsparumo meno alkiui propagavimo (iki šiol menininkai buvo itin pamėgę šią idėją, bet ji paprastai veda desperacijos link) į kur kas radikalesnę formą – solidarumą veiksme.

15. Pagrindinis STASAC-Alytus reikalavimas VEKS organizatoriams – nedelsiant oficialiai atsisakyti „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ projekto įgyvendinimo ir visą kūrybinę veiklą nukreipti „rimtosios kultūros“ bei elitinio meno malšinimo ir laipsniško jų išgujimo iš socialinių santykių srities kryptimi. Mes aktyviai solidarizuosimės su šiais drąsios iniciatyvos pareiškėjais ir juos visapusiškai remsime.

16. Neoficialus meno streikininkų šūkis: “Revoliucija mirė! Tegyvuoja revoliucija!”

STASAC-Alytus, 2008 m. liepos 3 d.





DVIEJŲ DALIŲ PRANEŠIMAS - "NEDARBO LAIKAS" / MENO STREIKO KONFERENCIJA ALYTUJE 2008 06 27


I DALIS / Netarptautinis menininkų projektas "Nedarbo laikas"

2007 metų gegužės mėnesio vieną dieną sugalvojau aplankyti Klaipėdos miesto parodų rūmus. Tačiau atėjęs į vietą pamačiau, kad parodų rūmai nedirba. Užrakintos durys reiškė tik viena – tai meno institucijos nedarbo valandos. Taigi, laiko intervalas per kurį neįmanoma nieko pamatyti, nieko paliesti, nieko išgirsti, Lietuvoje oficialiai vadinamas – nedarbo laiku. Tačiau, jei negalima tam tikru metu patekti į vienos meno institucijos paruoštas parodas, galbūt meno žiūrovui reikia rinktis kitų meno institucijų eksponuojamas parodas kitu laiku ir kitame Lietuvos mieste.. Tais pačiais - 2007 metais kitame mieste ir jau patogiu visiems meno lankytojams laiku (šį kartą nei per anksti ir nei per vėlai), keista, bet patekti į dailės galeriją taipogi buvo fiziškai neįmanoma. Šioje nuotraukoje matote Šiaulių dailės galerijos barikadą, kuri simbolizavo jau kelis mėnesius vykusius centrinių laiptų remonto darbus. Dabar sugryžkime vėl į Klaipėdos miestą. Nuotraukoje matote uždarytą Dramos teatrą. Jis yra svarbiausioje miesto dalyje – Klaipėdos centrinėje miesto aikštėje – senamiesčio širdyje. Medinėmis barikadomis užblokuotas įėjimas į teatrą čia turbūt simbolizuoja – senas - darbo laiku - architekto padarytas klaidas. Žodžiu, teatro pastatas yra uždarytas keletai metų, jis rekonstruojamas ir tai taipogi yra visuotinai normalus ir priimtinas reiškinys.

Taigi, dar sykį, apibendrindamas anksčiau minėtus tradicinius Lietuvos kultūros institucijų nedarbo laiko pavyzdžius, siūlau atkreipti dėmesį į 2007 metų rodiklius –

1. Klaipėdos parodų rūmai per vienerių metų laiko intervalą dirbo 1920val. (21%) / nedirbo 6840val. (79%)

2. Šiaulių dailės galerija - dirbo 1280val. (14%) / nedirbo 7480val. (86%)

3. Klaipėdos dramos teatras - dirbo 0 val. (0%) / nedirbo 8760val. (100%)

Taigi, visai nekeista, kad 2007 metais Lietuvoje atsirado LNO (Lietuvos Nekūrėjų organizacija). Šios organizacijos pagrindinis veiklos tikslas – realizuoti ir skatinti meno nebūties reiškinius. Vienas iš pirmųjų LNO organizacijos veiklos formų yra netarptautinis meno projektas “Nedarbo laikas”. Šis projektas pirmą kartą buvo paminėtas 2007 metų gegužės mėnesio Klaipėdos miesto savivaldybės dailės parodų rūmų ketvirtiniame leidinyje “MiGazine” (nr. 2). Oficialiais Lietuvos Nekūrėjų Organizacijos (LNO) duomenimis projekte sutiko dalyvauti septyniolika Lietuvos menininkų. Projekto pagrindinis tikslas buvo – nieko nesukurti. Projekte dalyvaujantys menininkai nekūrė pasirinktinai: a) vieną valandą b) vieną dieną ar naktį c) vieną savaitę d) vieną mėnesį e) vienerius metus f) visą likusį gyvenimą. Menininkų nekūrimo strategijos ir nerealizacijos formos liko nežinomos tiek visuomenei, tiek LNO projekto kuratoriui. Projekto dalyviai, elektroniniu paštu atsiuntė kuratoriui savo vardą, pavardę ir pasirinktą nekūrybos laiko intervalo punktą (a, b, c, d, e, f). Sekantis projekto “Nedarbo laikas” etapas buvo paroda. Lietuvos Nekūrėjų Organizacijos nutarimu buvo nuspręsta atidaryti keletą parodų Lietuvoje, tiesiog užrakinant parodų rūmus, dailės galerijas ir meno institucijas vieneriems metams nieko neįleidžiant į vidų (į vidų buvo planuojama neįleisti net valytojos, kuri tyčia ar per klaidą galėtų sukurti grafinį piešinį ar meninį performansą). Šios idėjos realizacijai buvo pasirinktas elektroninis paštas. LNO laikinasis meno kuratorius išsiuntė į 72 meno institucijas oficialius elektroninius laiškus - kvietimus prisijungti prie projekto įgyvendinimo. Tačiau tąsyk nė viena kultūros institucija nesutiko dalyvauti meno procese, tiesiog įvairiai atsikalbinėdama, ar ignoruodama ir nepateiktadama jokio atsakymo. Antras parodos realizacijos bandymas buvo – spauda. Kvietimas dalyvauti meno projekte “Nedarbo laikas”, uždarant parodų rūmus ir dailės galerijas, buvo išspausdintas 2007 metų birželio mėnesio 19d., “Lietuvos Rytas” dienraščio priede „Mūzų malūnas“. Tačiau į šį kvietimą taipogi, niekas neatsiliepė. Kiti informavimo ir sklaidos būdai nebuvo pasirinkti, nes projektą buvo nuspręsta neberealizuoti. Praėjus keliems mėnesiams, visiškai atsitiktinai Klaipėdos dailės parodų rūmų kuratorius prisiminė projektą „Nedarbo laikas“ ir pasiūlė surengti parodą Klaipėdoje. 2007m. gruodžio mėnesį buvo užpildyta KPDR meninio projekto paraiška ir pateikta Klaipėdos miesto savivaldybės dailės parodų rūmų institucijai svarstyti. 2008m. sausio mėnesį meno projektas buvo dalinai patvirtintas. Dailės parodų rūmų vadovybei nesutikus užrakinti vieneriems metams pagrindines sales, parodą buvo leista surengti hole. Tačiau holo erdvė ištikrųjų nebuvo tinkama projekto realizacijai. Todėl, LNO projekto kuratoriaus nutarimu, buvo nuspręsta projektą atidaryti neeksponuojant nieko, bei nieko neužrakinant, o papraščiausiai pakabinant ant parodų rūmų paradinio įėjimo vitrinos - tuščią parodos plakatą. Pakabintas plakatas reiškė, kad nebūties projektas “Nedarbo laikas” oficialiai vyksta, nors jo nėra nei parodų salėse, nei spaudoje, nei kitose masinėse informavimo priemonėse.

Vladas Balsys / LNO laikinasis prezidentas



II DALIS / Šiuolaikinio meno procesų ir kultūrinės veiklos institucijų sandūra

2006 m. Klaipėdos miesto savivaldybės išleistame leidinyje „Klaipėdos kultūros ženklai“ Lietuvos uostamiestis pristatomas taip: „Tiek erdvės akims, kaitai, improvizacijai ir kūrybai neturi joks kitas Lietuvos miestas. Ne šiaip sau Klaipėda vadinama „džiazuojančiu“, „dryžuotų sielų“ miestu. Ir jį kuriantys klaipėdiečiai šiek tiek kitokie: atviri naujovėms, pakantūs kitaip mąstantiems, smalsūs ir nuoširdžiai priimantys visus, kurie atvyksta“, citatos pabaiga.

2007 m. Klaipėdos miesto savivaldybė oficialiai pristatė naujai sukurtą miesto prekės ženklą – „Klaipėda – laisvu stiliumi“, angliškas vertimas – „Klaipėda – free style“.

2008 m. uostamiesčio savivaldybės išleistame leidinyje „Klaipėda – susitikime prie jūros!”, perkeltinėmis prasmėmis miestas įvardijamas kaip „neužšąlantis uostas, visuomet atviras ne tik laivams, bet ir naujoms, progresyvioms idėjoms“, citatos pabaiga.

Perskaičius, išgirdus ar sužinojus tokią informaciją iškyla natūralus klausimas – ar gali buti geresnės sąlygos ir galimybės, nei laisvojoje Klaipėdoje, laisvam ir nevaržomam menui reištis, ir plėtotis? Progresyviomis idėjomis pulsuojantiems šiuolaikinio meno kūrėjams tai būtų ideali vieta jų kūrybos raiškai bei įgyvendinimui. Vartodamas šiuolaikinio meno sąvoką turiu omenyje įvairiausias dabarties meno formas bei procesus, pasižyminčius tarpdiscipliniškumu, multidiscipliniškumu, bei kitas, į tradicinių disciplinų rėmus netelpančias meno formas, o gal ir jų nebuvimą.

Mūsų bendro pranešimo su Vladu Balsiu antrojoje dalyje noriu paliesti šiuolaikinio meno plėtros bei realizavimo instituciniame lygmenyje aspektą. Pats būdamas menininkas, atstovauju institucijai – Klaipėdos dailės parodų rūmams, kadangi šioje institucijoje dirbu kuratoriumi. Oficialiosios ar oficiozinės kultūros ir neformalių, antivartotojiškos kultūros, ar meno reiškinių sankirta – tai mane (kaip menininką, ir kaip kultūros darbuotoją) dominantis procesas, kurį aktyviai stebiu ir analizuoju Klaipėdos mieste tiek instituciniame, tiek neoficialiame lygmenyje.

Klaipėdos dailės parodų rūmai - tai didžiausias ekspozicines erdves (apie 1000 kv. m.) Vakarų Lietuvos regione turinti kultūros įstaiga, kurios misija – prisidėti prie kultūrinės edukacijos, patrauklaus Klaipėdos miesto įvaizdžio kūrimo, profesionalaus meno sklaidos, formuojant uostamiesčio gyventojų vertybines orientacijas, žymia dalimi lemiančias miesto kultūrinę ateitį. Savo oficialiame internetiniame puslapyje teigiame, jog esame atviri tiek tradicinio, tiek ir šiuolaikinio meno eksperimentams, novatoriškoms meno idėjoms ir jų procesams, jaunųjų menininkų ieškojimams, kūrybinei klaipėdiečių raiškai bei edukacijai. Šiuo metu tokie teiginiai, nusakantys institucijos viziją, misiją, veiklos strategijos apibrėžtumą ir pan., yra ne naujiena, nes nuo 2003 m. prasidėjęs strateginio planavimo procesas Lietuvos miestų savivaldybėse bei joms pavaldžiose kultūrinėse biudžetinėse įstaigose, pastarąsias įpareigojo aiškiai suvokti bei apibrėžti savo veiklos specifiką, tikslus ir uždavinius. Tokios institucijos, kaip Klaipėdos dailės parodų rūmai atsidūrė keblioje situacijoje. Šioje vietoje noriu pastebėti įdomų faktą, jog Klaipėdoje, skirtingai nei Vilniuje ar Šiauliuose iki šiol nepakeistas sovietmečiu suformuotas, unifikuotas kultūrinių institucijų pavadinimas, vienodai įvardijantis didžiąsias dailės galerijas, veikusias to meto didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Vietoj Parodų rūmų Vilniuje veikia Šiuolaikinio meno centras, o Šiauliuose Parodų rūmai buvo pervadinti į Šiaulių Dailės galeriją. Likęs Klaipėdos dailės parodų rūmų pavadinimas niekuo nemotyvuotas, o yra paprasčiausia tradiciškai likęs elementas. Noriu atkreipti dėmesį, jog šis pavyzdys dalinai atskleidžia labai lėtai besikeičiančius ar vykstančius procesus kultūrinėje biudžetinėje institucijoje. Taigi, kuriant strateginio planavimo bei institucijos apibrėžties dokumentus, Klaipėdos dailės parodų rūmai atsidūrė keblioje situacijoje. Savivaldybės kultūros skyriaus (kuriam Dailės parodų rūmai yra pavaldūs) nuostata buvo aiški – patenkinti galimus įvairialypius miesto visuomenės meninius poreikius. Tai reiškia, jog šalia tokių veiklos prioritetų, kaip profesionalaus tradicinio meno ar jaunųjų meno kūrėjų pristatymo, atsirado naujas, oficialiai patvirtintas prioritetas – šiuolaikinio meno pristatymas. Čia tenka pažymėti, jog šiuolaikinis menas galimai buvo suvoktas kaip atraktyvi, tradicines disciplinas jungianti netradicinio pateikimo ar realizavimo kūrybinė raiška, atliepianti patrauklios, lengvai vartojamos kultūros ar meno poreikį. Deja, toks lokalinės kultūros politikos formavimas, remdamasis ne aiškiai suvoktomis veiklos krypčių galimybėmis, o noru atliepti įvairiausias tradicines ir šiuolaikines meno tendencijas, tokiu būdu neatsiliekant nuo dabartinių (kad ir lokalinių) meno procesų, parodė, jog oficialiąją kultūrą propaguojanti institucija negali adekvačiai suvokti bei realizuoti siūlomų nekonvencionalių ar kontroversiškų šiuolaikinio meno projektų.

2007 m. gale gavus oficialų menininko Vlado Balsio pasiūlymą surengti parodą „Nedarbo laikas“, tapo aišku, kad Klaipėdos dailės parodų rūmai, kaip biudžetinė kultūrinė institucija yra nepasiruošusi įgyvendinti tokį projektą. Nors Klaipėdos dailės parodų rūmų viena iš prioritetinių krypčių yra minėtas šiuolaikinio meno propagavimas, išryškėja esamo biurokratinio mechanizmo struktūros problemos – ideologiniai nesusipratimai konstatuojant šiuolaikinio meno įvairialypiškumą, meninių idėjų aktualumo vertinimo periferiškumas, įstatyminės bazės suvaržymai, lokalinės kultūros politikos paviršutiniškumas.

Taigi, tenka konstatuoti, kad įvairiapusiškų šiuolaikinių meno procesų realizavimas instituciniame lygmenyje (tokios biudžetinės kultūrinės įstaigos, kaip Klaipėdos dailės parodų rūmai), neatsakingai bei paviršutiniškai nubrėžiant veiklos strategijas, atsiduria visiškoje aklavietėje.

Ir čia pakils vėjelis nuo Baltijos jūros, ir nupūs laisvo miesto nelaisvai provincialius sindromus kažkur tolyn, į rytus. Nors gal to ir nereikia.

Darius Vaičekauskas / Klaipėdos dailės parodų rūmų kuratorius, Meno Kūrėjų Sąjungos pirmininkas.



KONFERENCIJOS FOTO:



© MeKuSa / 2008-2010