Naujienos « Projektai Žurnalas PAR-PARMenininkaiMeno Kūrėjų Sąjunga



KĘSTUČIO ŠAPOKOS PROJEKTAS "NUO SUTEMŲ IKI AUŠROS" / 2008 - 2009 METAI



          PAŽĮSTU IR SKURDĄ, IR PRABANGĄ

          Noromis nenoromis lygini viską, ką teko girdėti apie šią, dėl paslaptingumo, talento ir nuolat kylančių skandalų, pagarsėjusią baleriną, TV žvaigždę ir verslininkę. Jai priklauso nemažai nekilnojamojo turto sostinėje ir uostamiestyje, taip pat ji vadovauja privačių morgų tinklui rytų ir vakarų Lietuvoje. Kalbas, kad ji aukšta, sunki ir, apskritai, didelė, vos kartą pamačius galima pavadinti tikrais pramanais. Garsioji Lietuvos balerina, TV žvaigždė ir verslininkė Anastasija Chuj-Lopez-Pragarauskienė (32) – mažutė, smulki, visai neaukšta, aštriadantė, kailiu tankiai apaugusi moteris. Prieš balandžio pabaigoje Vilniaus filharmonijoje ir Forum palace vyksiančius savo pasirodymus ji sutinka mus priimti savo prabangiame trijų aukštų (neįskaitant senovinio rūsio) name sostinės senamiestyje ir… pademonstruoja žvaigždės charakterį.


          Jau beveik sutemę. Prie senovinio namo, kur yra apsaugos postas ir rakinami vartai nuo eilinių, neturtingų sostinės gyventojų, lūkuriuoti tenka ilgokai. Balerina-žvaigždė-verslininkė vėluoja jau daugiau nei pusvalandį. Užtat yra laiko pasižvalgyti aplinkui. Ant namo, prie kurio stoviniuojame, kabo atminimo lenta, kad čia gyvena žymi Lietuvos balerina ir verslininkė Anastasija Chuj-Pragarauskienė. Pasirodo visai greta įsikūrusi ir garsi dainininkė Maša Apina-Papina, kurią visi muzikos gerbėjai pažįsta kaip Baltąją Svajoklę, bei žinoma politikė, ekonomistė Danguolė Iciksonienė.
          Nuo nekviestų svečių – eilinių sostinės gyventojų - budriai saugantys aplinką vyrai pagarbiai sveikinasi su prestižinio kvartalo gyventojais ir vardu pašaukia, pakalbina bei apkabina keturkojus jų augintinius. Rankomis pagarbiai surenka jų išmatas ir įsideda į kišenes. Skystesnes išmatas nuo asfalto nuvalo vienkartinėmis nosinaitėmis arba tiesiog švarkų rankovėmis. Palaikoma ideali švara. Dar iš tolo pastebėję baleriną vežantį automobilį, pakelia užtvarą, žemai nusilenkia ir įleidžia į uždarą kiemą. Tiesa, iš automobilio balerina neskuba lipti – baigia grimuotis, šukuojasi kailį ant veido. Po kurio laiko išlipa aukštas, asmens sargybinį primenantis, vairuotojas su nukąstu nosies gabalu ir atidaro mašinos dureles. Net neapsižvalgiusi moteris iškart patraukia uždaro kiemo gale įrengtos vaikų žaidimų aikštelės link. Paaiškinusi, kad į namus niekingų žurnalistų neleidžia, nes saugo privačią savo erdvę, žymioji moteris balerina-žvaigždė-verslininkė pasiūlo įsitaisyti ant suolelio kieme šalia didžiulės šuns būdos, aplink kurią mėtosi kraujuoti, apgraužti kaulai ir pašvinkę mėsgaliai. Dūzgia spiečiai musių. Greta, prižiūrima auklės žaidžia mažoji jos dukrelė Ariadna Memfis Vagina Gabrielė. Nedaug laiko šokėja gali skirti interviu, mat vėliau skubės į grožio saloną specialioms procedūroms.
          Iškart paaiškėja, kad Anastasija žino savo vertę, moka bendrauti su žurnalistais, kaip ir su likusiais gyviais ir gali daug ką sau leisti: kad ir parodyti šiuo metu kraujuojančią vaginą – balerina-žvaigždė-verslininkė rujoja. Mikliu judesiu pagauna musę ir įsimeta į burną, skaniai čepsi. Paaiškina sauganti kojas, o aukštakulnius apisiaunanti tada, kai to tikrai reikia. Galbūt dėl pomėgio vilkėti plačius drabužius mitas apie slepiamą balerinos svorį vis dar gajus Lietuvoje.
          Pažadėjusi dukrai vėliau prilupti, moteris ima pasakoti, kad pastarieji keleri metai jai buvo įtempti, kupini įvykių ir veiklos.


          Šalia manęs – daug pavyduolių

          Prieš trejetą metų visa Lietuva susidomėjusi sekė Anastasijos ir Filharmonijos teatro vadovo kovą teisme dėl, neva neteisėto, jos atleidimo. Labiausiai intrigavo pikantiška priežastis: balerina per sunki, scenos partneriai negali pakelti, todėl atsisako su ja šokti. Be to, pasak Filharmonijos vadovo, iš balerinos persirengimo kambario pradėjo sklisti labai nemalonus puvėsių kvapas ir buvo rasta nemažai balandžių lavonėlių nukastomis galvomis, taip pat trilitrinių stiklainių su įvairios konsistencijos išmatomis. Teismą Anastasija laimėjo ir į Filharmoniją grįžo, tačiau jos netenkino antraeiliai vaidmenys ir nuolat akylai stebimas bei reguliariai iškuopiamas persirengimo kambarys. Galiausiai išėjo pati.
          – Ar Jums, kaip moteriai, nebuvo apmaudūs per visą mielą Lietuvėlę nuskambėję priekaištai dėl svorio?
          – Ne tiek apmaudu, kiek liūdna. Žmonės, mane pažįstantys asmeniškai, galėjo suprasti, kad tai – netiesa. Daug metų su manimi šokantys partneriai liko kartu, netgi solidarizuodamiesi tuštinosi į tuos pačius stiklainius ir įrodė, kad šios kalbos – nesąmonė. Dvidešimt papildomų kilogramų buvau priaugusi tik du kartus – nėštumo metu ir nenėštumo metu. Tačiau manęs nepažįstantys žmonės tikėjo daugumoje spaudos leidinių skelbiama informacija. Kova buvo nelygi. Aš radau jėgų paduoti Filharmonijos vadovą į teismą ir laimėjau, nors tai padaryti buvo be galo sunku. Bet tuo pat metu kai paslaptingai dingo antrasis mano vyras, man atsivėrė durys į televiziją, radiją, spaudą. Visada maniau, kad į kiekvieną puolimą atsakyti savo kūryba – geriausias sprendimas.
          Baigdama kalbas apie savo ūgį ir svorį galiu papasakoti, kad dar ir dabar, užėjusi pasmaguriauti į kokią kavinę, laidojimo namus ar morgą, tiesiog susidūrusi su nepažįstamaisiais gatvėje, pirmiausia išgirstu: „Oi, mes manėme, kad jūs didžiulė…“. Bet aš jau nusiraminau. Suprantu, kad šalia manęs daug gerų žmonių, bet dar daugiau – visko pavydinčių: išvaizdos, galios, laisvės ir nepriklausomybės, nemirtingumo, kūrybos ir projektų, kuriuos galiu įgyvendinti, ištvermės ir jėgos – galiu be vargo sutvarkyti gana stambų vyriškį. Turiu laisvę, kokios neturi jokia kita balerina, nekalbant jau apie paprastus mirtinguosius.
          – Kaip paaiškinti, kad jūs – nuolat skandalų sūkuryje? Teismas dėl atleidimo, vėliau pasipylę teismai, kad neva išvirėte ir suvalgėte antrąjį savo vyrą… Jūsų gyvenimas nuolat stebimas, vertinamas, apipintas gandais.
          – Kodėl buvo teismas dėl atleidimo iš Filharmonijos – paaiškinau. Kaltinimai dėl savo vyro suvalgymo susiję su tuo pačiu. Tiesiog tai buvo didžiulis organizuotas užpuolimas. Mano vyras buvo sukapotas ir išvirtas gabalais dideliame katile ir rastas mūsų namo rūsyje (genitalijos taip ir nebuvo rastos). Šalia, ant ištiesto špagato kabojo keli metrai jau išvalytų nuo skystų išmatų – mano vyras sirgo antrojo laipsnio nevirškinamumu (lėtiniu enterokolitu) – ir įdarytos bulvių koše jo žarnos. Negi jūs manote, kad aš esu tokia kvaila, jog slėpčiau savo vyrą nuosavame rūsyje. Fui, kaip šlykštu! Be to, juk tos pačios dienos ryte pranešiau policijai apie įsilaužimą. Manau viskas yra kur kas paprasčiau – aš, kaip asmenybė, kitiems įdomi. Gal net įdomesnė nei mano baletas ar TV laidos. Esu įsitikinusi, kad žmones daug labiau jaudina ne tai, kaip ir ką šoku, kokia yra mūsų morgų paslaugų kokybė, o kaip gyvenu, ką vilkiu, kur slepiuosi dieną, kai šviečia saulė ir ką veikiu nuo sutemų iki aušros.
          Štai jūs iškart atkreipėte dėmesį, kad neaviu jokios avalynės. Taip, atrodo keistokai, bet aš galiu sau leisi nuo teatro, televizijos ar ofiso važiuoti nieko neapsiavusi ir kartu vilkėti prašmatnų paltą, pasipuošti skrybėle.


          Trejos vestuvės ir daug laimės

          Pernai, liepos 3-ąją, įvykusios balerinos-žvaigždės-verslininkės ir didžiulio investicijų fondo vadovo, verslininko Igorio Pragarausko vestuves mūsų spauda ne veltui vadino perdėm ištaigingomis. Kalbama, kad joms buvo išleista daugiau nei penki milijonai litų.
          Vestuvės balerinai-žvaigždei-verslininkei buvo iš tiesų svarbios, mat jas teko atidėti net metams, kol tęsėsi prieš trejus metus prasidėjęs pirmasis Anastasijos nėštumas nuo pirmojo jos vyro. Deja, bjauriai išsigimęs kūdikis gimė negyvas. Šis dramatiškas įvykis privertė kuriam laikui pakeisti planus. Antrąjį kartą kalba apie tuoktuves pasisuko po pusantrų metų. Žinoma, Anastasija atsakė „taip“.
          – Jūs mažai kalbate apie savo pirmąjį vyrą ir pirmąjį nesėkmingą nėštumą. Ar jis jums svarbus? Kaip su pirmuoju vyru susipažinote?
          – Tiesą sakant, jis teisiškai net nebuvo mano vyras. Susipažinome Karveliškių kapinėse gana vėlų, darganotą spalio vakarą. Immanuilas dirbo ten duobkasiu. Aš buvau atvykusi į šias kapines aplankyti savo neseniai mirusios giminaitės kapo. Iš kelių ten buvusių neblaivių vyrų jis vienintelis padėjo man nunešti celofaninį maišelį su gėlėmis ir žvakėmis. Eidami nebendravome. Nuo jo sklido keistokas salsvas kvapas. Kojas, apmautas raudonomis skylėtomis kojinėmis jis keistai kraipė, o kairę koją keistai vilko per balas ir šlapius lapus. Nors nebuvo luošys. Paaiškino, kad visada taip vaikščiojąs, kad kojos nenutirptų, mat jo kraujas šaltas.
          Prie kapo, matyt, taip emociškai kalbėjausi su mirusia giminaite, kad Immanuilas pasisiūlė padėti – pavėžėti mane atgal iki kapinių vartų. Sutikau sėsti į nepažįstamo žmogaus karutį, šalia kastuvų ir grėblių! Jis atvežė mane iki pat vartų, bet man išlipus ir jau ketinant eiti, jis netikėtai įkando man į ranką. Neskaudžiai įkando, bet iki kraujo. Tarsi susigėdęs susigūžė, kažką sugargaliavo ir keistai krypuodamas, vikldamas vieną koją žeme, pabėgo.
          Tuomet nieko nepagalvojau, bet po kelių dienų, sėdėdama grimo kambary pasijutau keistai, apsvaigau ir mintyse išgirdau kaip Immanuilas kviečia mane rytojaus vakarą apsilankyti kapinėse. Nežinau kodėl, bet negalėjau nepaklusti, tarsi kažkas traukte traukė.
          – Ar jus trikdė Immanuilo išvaizda ir keistokas elgesys? Kiek žinau, jis tuo metu dar turėjo moterį, su kuria gyveno neįregistruotoje santuokoje?
          – Tai buvo skausingi momentai. Sutikau matytis (ne gyventi, o tik matytis!) su Immanuilu tik sužinojusi, kad jo sugyventinė jau pusę metų yra mirusi, ir jis gyvena tik su jos lavonu, visą laiką gulinčiu lovoje. Be to, Immanuilas prisipažino, kad buvo apsisprendęs palikti šią moterį dar iki mūsų pažinties. Jeigu situacija būtų buvusi kitokia, tiesiog nebūčiau leidusi sau susitikinėti su vedusiu. Atidžiai stebėjau Immanuilo elgesį. Keletą kartų jis vėl bandė man įkasti, bet po kelių savaičių pakitus mano odos spalvai, pasikeitus kūno kvapui ir pradėjus želti kailiui, nustojo tai daręs.
          Svarbiau už vestuves yra dviejų žmonių ryšys. Keletą kartų naktimis, tradiciniais ir iškreiptais būdais, santykiavome atsigulę ant kapų. Tiesiog santykiavau su padaru, su kuriuo instinktyviai norėjau turėti vaikų. Matyt, tada ir pastojau. Supratau, kad už tai yra atsakingas Immanuilas, ir man buvo malonu. Pradėjo keistis mano pasaulėžiūra ir elgesys. Tapau laisvesnė ir nepriklausoma. Buvome keletą kartų iškasę tik ką palaidotus lavonus. Immanuilas išmokė mane savitai gerbti ir mylėti mirusiuosius, supratau, kad nekrofilija nėra blogas dalykas. Dažnai naktimis klajodavome apylinkėmis, medžiodavome laukines kates, valkataujančius šunis. Išmokau atskirti senokai ir neseniai mirusio lavono kraujo skonį, pažinau žiurkės, katės ir šuns kraujo skonio subtilybes. Immanuilas taip pat išmokė, kaip kritiniais atvejais rasti naudingų medžiagų žmonių ir gyvūnų išmatose. Dažnai, vėlyvais vakarais, Pilaitės, Karoliniškių ar Viršuliškių mikrorajonuose tykodavome girtuoklių, sekdavome juos ir šiems išsituštinus, ilgai klūpodavome prie dar garuojančių ekskrementų krūvos, pagaliukais nagrinėdavome jos turinį ir rankiodavome dar nepilnai suvirškintus maisto gabaliukus. Juos suvalgydavome…
          Tai buvo labai svarbus ryšys, iš esmės pakeitęs mano gyvenimą. Deja, po pusmečio paireiškė keista Immanuilo liga – paūmėjo jo puvimo procesai ir, galima sakyti, per mėnesį jis visiškai supuvo. Mėsgaliai krito nuo kaulų tiesiog akyse, netrukus pradėjo byrėti ir organai, tekėti pašvinkę kūno syvai, dar likusiuose audiniuose kirbėte kirbėjo kirmėlės. Netrukus jis pavirto tiesiog puvėsių krūva ir jo nebeliko. Man tai buvo didžiulis sukrėtimas. Tikėjausi sulauksianti jo kūdikio. Bet, deja, likimas viską sutvarkė savaip.
          Tada, gelbėdamasi nuo depersijos, sugalvojau pradėti savo verslą – įkūriau pirmąjį morgą, kuriame saugodavome smurtine mirtimi žuvusius, subjaurotus, apdegusius, sumaitotus, supuvusius, išbrinkusius skenduolių kūnus… Vėliau susipažinau su antruoju vyru. Jam paslaptigai žuvus – su trečiuoju. Deja, ir jo, kaip žinote, neseniai netekau.
          – Dabar jūs apsupta prabangos. Ar teko patirti sunkumų, ar žinote kas yra skurdas?
          – Pažįstu ir skurdą, ir prabangą. Teko išgyventi viską. Prabanga – tai žinojimas, kad turiu galimybę pasisiūti gražų baleto kostiumą, pavakarieniauti vienumoje morge. Mėgstu puošnius, gražius apdarus. Išeiti į visuomenę, vilkint gražia sunkia, man – didelė šventė. Bet nemėgstu apsikirpti ir apsiplauti, mane tai alina ir vargina. Nemėgstu, kai kas nors liečia mano kailį ir uodegą. Nemėgstu vonios ir visokių muilų, mieliau apsitrinu pastipusia žiurke ar kurmiu. Dėl gero mano aštrių nagų manikiūro taip pat negaliu tupėti valandų valandas, todėl yra drąsių žmonių, kurie už didelius pinigus supratingai atvyksta pas mane.
          Žinau pinigų kainą ir žinau, kad didžiausios vertybės gyvenime yra neįkainojamos. Dabar svarbiausias mano darbas – tinkamai išauklėti dukrą.
          Anastasija, žvelgdama į bekrykštaujančią savo dukrelę, meiliai ir melancholiškai nusišypso, apnuogindama dvi ilgas, elegantiškas, pageltusias iltis.

          Iš sostinės senamiesčio – korespondentai
          Kęstutis Šapoka ir Žana Riasnoj-Pronina




PARODOS "NUO SUTEMŲ IKI AUŠROS" ATIDARYMO NUOTRAUKOS / KLAIPĖDOS DAILĖS PARODŲ RŪMAI (2008-12-19):



KĘSTUČIO ŠAPOKOS PARODOS KATALOGAS "NUO AUŠROS IKI SUTEMŲ" / 2008 - 2009 atidaryti katalogą Pdf formatu »
© MeKuSa / 2008-2010